Sausio 13-ąją – tokią svarbią Lietuvai dieną dalinamės arčiausiai įvykių buvusio raudondvariečio, Kovo 11-osios akto signataro LEONO MILČIAUS prisiminimais. Interviu darytas prieš 20 metų.
1. Kur, kada ir kaip sužinojote, kad iškilo mūsų tautai pavojus, kad reikia vykti į Sitkūnus, į Juragius, į Vilnių? Kokia pirma mintis Jus aplankė, išgirdus pavojaus signalą?
Apie omonininkų šturmuojamą Lietuvos radijo ir televizijos komitetą Konarskio gatvėje, retransliacijos bokštą ir visai realią tokią pat grėsmę Aukščiausiajai Tarybai sužinojau Vilniuje, Fabijoniškėse, AT deputatų viešbutyje. Buvome ką tik grįžę iš visą dieną trukusių posėdžių, kuriuose keletą kartų buvo išklausyta AT pirmininko V. Landsbergio informacija apie politinę padėtį, svarstomas įstatymas dėl nepaprastosios padėties teisinio režimo ir kai kurie Laikinojo Pagrindinio įstatymo pakeitimai. Tačiau daugiausia laiko buvo skiriama politinei padėčiai svarstyti, nuolat gaunamai informacijai aptarti. Kad yra susiklosčiusi nepaprastai rimta padėtis buvo galima spręsti ne tik iš E. Bičkausko perduodamos iš Maskvos informacijos, bet ir iš to, kad net JAV Kongresas nutraukė diskusiją dėl Persijos įlankos ir ėmė svarstyti Lietuvos klausimą, o Maskva nutarė pasiųsti i Lietuvą tris Federacinės Tarybos narius ir išsiaiškinti padėtį vietoje. Lyg kažką negero nujausdamas, A. Brazauskas perskaitė pareiškimą, kad kritinės situacijos atveju, jeigu išorės antidemokratinės jėgos įvesti ypatingą padėtį LDDP liktų ištikima Kovo 11-osios siekiams. AT išklausė Leningrado tarybos deputato J. Nesterovo, svečio iš Zelenogrado palaikomąsias kalbas. Labai palankiai buvo sutikta žinia, kad B. Jelcinas labai aštriai kritikuoja M. Gorbačiovą dėl aštrios politikos Pabaltijo atžvilgiu. Kai kurie deputatai (J. Tamulis) manė, kad padėtis stabilizavosi.
Galvojome, kad kol dirbs Maskvos komisija, kurioje bus tikrai demokratinių pažiūrų deputatas V. Oleinikas, nieko blogo neturėtų įvykti. Dėl to apie 23 val. vakaro išvažiavome į viešbutį pailsėti. Trumpai prigulus, pažadino sūnus Mindaugas, kuris tą dieną buvo atvykęs budėti prie AT, kad omonininkai šturmuoja RTV komitetą. Supratau, kad reikia važiuoti atgal į rūmus, nes tik AT yra reali ir teisėta politinė valdžia, kuri vienintelė gali priimti lemiamus sprendimus Lietuvai.
2. Kur pirmiausia vykote? Kas organizavo, kas vežė? Su kokia nuotaika važiavote?
Po minutės paskambino ir deputatas P. Poškus, kuris pasisiūlė su savo „Niva“, kiek tik tilpsime, nuvežti į AT, nes vėl šaukiamas AT posėdis. Taip ir važiavome vienoje mašinoje, kokie 8 ar 10 deputatai. Jau prie AT rūmų išgirdus tankų ir kulkosvaidžių šaudymus prie TV bokšto, be žodžių buvo aišku, kad politinė padėtis yra pati kritiškiausia, lemiama.
3. Ko tikėjotės ir kam buvote pasiryžę?
Tikėjausi vieno – kas bebūtų visi privalome laikytis ir dirbti savo darbus. Maniau, kad kaip sausio 8 d. kartu su žmonėmis sulaikėme „jedinstveninkus“, taip ir dabar turėtume atsilaikyti. Smurtas prieš teisėtą parlamentą būtų pasmerktas visur ir visada.
4. Kokį pamenate vaizdą, kai nuvažiavote į nurodytą vietą?
Jokio pastato sienos nėra tokios tvirtos, kaip tvirtos žmonių sienos. Vėlyvą naktį jų buvo tūkstančiai, labai rimtų, labai tvirtų ir labai gražių. Visose prieigose prie AT buvo daugybė įvairių mašinų. Atrodo, vien per jas būtų buvę sunku prisibrauti. Jeigu kada nors būtų kuriamas kino filmas apie Sausio 13-osios dienos įvykius, nemanau, kad kokiomis nors dekoracijomis ar statistais būtų galima atkurti tikrąjį tų dienų vaizdą. Jis buvo Didis ne tiek skaičiumi, kiek nuo įtampos virpančia savo dvasia, pakilusios tautos dvasia. Tad tos nakties vaizdą galima suprasti – tik norint jį jausti, juo gyventi.
5. Kiek galėjo būti žmonių, iš kur jie buvo suvažiavę, kokios buvo nuotaikos. Žmonių amžius – jaunimas, vidutinio, pensijinio amžiaus. Daugiausiai – vyrai, moterys?
10 ar 20 tūkstančių? Sunku pasakyti, buvo labai daug. Įvairaus amžiaus, vyrų ir moterų, labai jaunų, tikriausiai studentų ir moksleivių. Buvo ir garbaus amžiaus. Kol vyrai ir jaunimas statė barikadas, vyresnieji ir moterys Šv. Mišių metu, kurios buvo laikomos AT priekiniame antrajame aukšte, atidarius langus, garsiai meldėsi, giedojo.
6. Kokių veiksmų pirmiausia ėmėtės? Kas vadovavo?
Svarbiausia buvo išlaikyti nuolat dirbančią AT. Tai buvo svarbu ne tik teisiškai, politiškai, bet ir morališkai. Naktį pirmininkavo A. Taurantas. Man visą laiką teko dirbti balsų skaičiavimo komisijoje. Tad sėdėjau viršuje, nuolat skaičiavau salėje esančius AT deputatus, tikrinau, ar yra kvorumas (nustatytas deputatų skaičius, kad AT sprendimai pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą būtų pripažinti teisiniai). Nors AT deputatų skaičius nuolat keisdavosi, bet reikalingas kvorumas visą laiką buvo, dažniausiai tarp 80 ir 95 deputatų.
7. Įspūdingiausias momentas.
Sunkų tą naktį ką nors išskirti. Viskas buvo svarbu, skaudžiai neįprasta ir neprognozuojama. įvykiai diktavo veiksmus. Jaudinantys momentai keitė vienas kitą – dujokaukių išdalijimas, kunigo R. Grigo visuotinos atgailos žodis, nežinia dėl premjero A. Šimėno, pranešimai apie aukas prie TV bokšto, apie žmonių susitelkimą prie Sitkūnų, Juragių, apie čia nutrūkusį čia vėl atsiradusį radijo ryšį.
8. Netikėčiausios akimirkos.
Kartą, einant pro salės duris, vienas Japonijos žurnalistas paprašė atsakyti i keletą klausimų. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Koichi Imaeda. Jis klausė, ką mes darysime, jei AT bus uždegta, nes čia taip kvepia benzinu (A. Butkevičiaus vyrai buvo ginkluoti Molotovo kokteiliais). Atsakiau, kad sudegsime, nes lietuviai jau nuo Pilėnų laikų, kuo daugiau dega tuo ilgiau būna gyvesni ir laisvesni. Po aštuonerių metų jis pripažino, kad aš tada buvau labai svarbus, nes sėdėjau aukščiausiai visų ir visą laiką kažką rašiau. Gal ir nuvyliau pasakęs, kad visai ne. Aš buvau tik eilinis deputatas, kuriam tuo metu pagal eilę teko dirbti balsų skaičiuotoju. O šiandien galvoju, kad jis buvo teisus, nes argi tada buvo nereikšmingų eilinių. Visi tą naktį, kaip ir Kovo 11-ąją buvo vienodai svarbūs ir reikalingi, buvę viduje ir išorėje, Vilniuje ir Sitkūnuose, visi buvome vieno likimo. Tik vėliau ieškant privilegijų AT, deputatai buvo pradėti skirstyti į pirmuosius, svarbiausius ir N-rūšinius.
9. Šiurpiausios valandos.
Tą ar kitą dieną žiūrėjome pirmuosius filmuotus sovietinės karo mašinos agresijos padarinių vaizdus. Matėme sužeistuosius, žuvusius, kai kurių jų paskutinių akimirkų konvulsijas. Kas gali būti šiurpiau? Lyg ir patys buvome pasiruošę mirčiai, bet ji buvo baisesnė negu įsivaizdavome.
Ar bijojau? Dėl savęs ne, dėl artimųjų taip. Žinojau, kad tą vakarą prie TV bokšto buvo atvažiavusi sesuo Ona Krušinskienė ir kitos sesers dukra su vyru, Daiva ir Česlovas Tunaičiai. Nežinojau, ar kas nors jiems neatsitiko. Sūnui ryte liepiau važiuoti į namus. Sakiau: „Nors vienas vyras šeimoje tegul palieka gyvas“.
10. Kaip elgtumėtės, jeigu tai pasikartotų dabar?
Kur bebūčiau elgčiausi taip pat, nes Lietuva daugiau negu daktarai, stašaičiai, uspaskichai ar kitokie piniguočiai su savo pilimis. Lietuva daugiau negu viljamsai, telekomai ir kitokie užsienietiški koncernai. Lietuva daugiau negu ministrų, ambasadorių, Seimo narių, apskričių viršininkų ir kitų save tituluojančiais „elitu“ portfeliai. Lietuva daugiau negu visas tuntas besiriejančių partijų. Lietuva – tai mūsų senoliai, mes, mūsų vaikai ir vaikaičiai, mūsų draugai ir kaimynai, mūsų žemė ir mūsų dangus, mūsų kalba ir mūsų istorija, mūsų džiaugsmas ir mūsų skausmas. Tad ar galima klausti: Ar ginčiau save?
