𝑱𝒆𝒊𝒈𝒖 𝒑𝒐 𝒗𝒂𝒌𝒂𝒓𝒐 𝒔𝒖 𝑴𝒂𝒓𝒊𝒖𝒎𝒊 𝑪̌𝒆𝒑𝒖𝒍𝒊𝒖 𝒊𝒔̌𝒆̇𝒋𝒐𝒕𝒆 𝒏𝒂𝒎𝒐 𝒃𝒆𝒏𝒕 𝒌𝒂𝒓𝒕𝒂̨ 𝒑𝒂𝒌𝒆̇𝒍𝒆̨ 𝒂𝒌𝒊𝒔 𝒊̨ 𝒅𝒂𝒏𝒈𝒖̨ 𝒊𝒆𝒔̌𝒌𝒐𝒕𝒊 𝒈𝒆𝒈𝒖𝒕𝒆̇𝒔 – 𝒗𝒂𝒅𝒊𝒏𝒂𝒔𝒊, 𝒗𝒂𝒌𝒂𝒓𝒂𝒔 𝒑𝒂𝒗𝒚𝒌𝒐. 
Kulautuvos laisvalaikio salė buvo pilnutėlė. Tiek žmonių, tiek juoko, tiek vaikų balsų ir klausimų, kad, panašu, net patys paukščiai lauke trumpam nutilo paklausyti. 
𝑴𝒂𝒓𝒊𝒖𝒔 𝑪̌𝒆𝒑𝒖𝒍𝒊𝒔 dar kartą įrodė, kad apie gamtą galima pasakoti ne sausai ir rimtais veidais, o taip, kad vieną minutę visi kvatoja iš vaikų atsakymų, o kitą – tyliai klausosi apie mažą paukščiuką, nukritusį iš lizdo.
𝑺𝒖𝒛̌𝒊𝒏𝒐𝒋𝒐𝒎𝒆:
kada paukščiuką tikrai reikia gelbėti, o kada geriau „nevaidinti gamtos direktoriaus“;
kiek gali sverti paukštis ir kodėl sparnų ilgis kartais svarbesnis už charakterį; ką reiškia gegutės kukavimas – o gi visai nieko mistiško!; kuo paukščiai minta, kaip gyvena ir kiek daug mes dar nepastebime vaikščiodami mišku.O svarbiausia – buvo labai gera matyti, kaip vienas žmogus savo nuoširdumu, humoru ir meile gamtai sugeba vienodai įtraukti nuo mažiausio iki…… klausytojo.
Vaikų reakcijos į užduodamus klausimus privertė garsiai juoktis visą salę, o kai kurie atsakymai, tikėtina, dar ilgai gyvens mūsų atmintyje. 
Ir taip… vakaro pabaigoje buvo paliestas bene svarbiausias žmonijos klausimas:
𝒌𝒂𝒔 𝒂𝒕𝒔𝒊𝒓𝒂𝒅𝒐 𝒑𝒊𝒓𝒎𝒊𝒂𝒖 – 𝒗𝒊𝒔̌𝒕𝒂 𝒂𝒓 𝒌𝒊𝒂𝒖𝒔̌𝒊𝒏𝒊𝒔
Atsakymo gal ir neturime, (nors M. Čepulis tikrai turi), bet gerą vakarą – tikrai turėjome.
Ačiū 𝑴𝒂𝒓𝒊𝒖𝒊 𝑪̌𝒆𝒑𝒖𝒍𝒊𝒖𝒊 už gyvą, šiltą ir nepaprastai smagų susitikimą.
Ir ačiū visiems, kurie buvote kartu – už pilną salę, smalsumą ir tą jausmą, kad gamta mums vis dar labai rūpi. 
Renginys buvo #ŠiuolaikinėsSeniūnijos projekto ❞𝐌𝐢𝐬̌𝐤𝐨 𝐝𝐯𝐚𝐬𝐢𝐨𝐬 𝐢̨𝐠𝐚𝐯𝐮𝐬𝐢𝐨𝐬 𝐬𝐩𝐚𝐫𝐧𝐮𝐬❞ dalis.
Rėmėjas: Kauno rajonas
Foto: Inga Tam.
